Emocijų lėlės

Emocijų lėlės – kuo jos kitokios?

Pasakoja VŠĮ Pichologinio konsultavimo grupės psichologė Lina Cirtautienė

Maži vaikai savo emocijas reiškia VISUR ir VISADA. Juk suprantame kuomet mūsų mažylis linksmas (nes šokinėja iš laimės), kuomet liūdnas (byra ašarėlės), piktas (puola muštis, numeta žaislą) ir t.t. Pasodinkite vaiką piešti – tuos pačius išgyvenimus jis pasakos savo piešiniuose. Vaikai išpiešia jaučiamą nerimą ar baimę,  parodo savo impulsyvumą... Viskas sugula į lapą.

Vaikas prisėda prie savųjų žaislų. Pabūkite šalia – galbūt išgirsit vakarykščio konflikto fragmentus, o galbūt kad kiškučiui liūdna... Vaikai mums pasakoja labai daug ir dažniausiai ne žodžiais... Tik vienas klausimas – ką su ta informacija darom?

Apsiverkusiam berniukui pasakom „nežliumbk. Vyrai niekada neverkia“. Ir viskas? Padėjom jam išgyventi   liūdesį, susitaikyti su netektimi? O užaugus tokio vyro partnerė paklaus – „kodėl tu nesakai, ką jauti?“. To, kaip mums sekasi tvarkytis su emocijomis užaugus, priežastys glūdi ten, kur mes mokėmės kaip reikia reikšti emocijas.

Lėlė – puiki pagalbininkė bendraujant su vaiku

3-11 amžiaus tarpsnyje  formuojasi sąvokinis mąstymas, savęs suvokimas, todėl kalbėti apie emocijas ir kitus išgyvenimus vaikams yra labai sunku. Turbūt iš trimečio nesitikite išsamaus atsakymo į klausimą „Kaip tu dabar jautiesi“? (Nebent laukiate tik atsakymo „gerai“). O bendraujant su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, pokalbis tampa dar šiek tiek sudėtingesnis.

Man tenka konsultuoti vaikus, kurie turi kalbos defektų. Jie dar  sunkiau nei jų bendraamžiai manipuliuoja sąvokomis – vadinasi pokalbis „kaip tu jautiesi“ būna trumpas arba jo visai nebūna. Tačiau tokiam vaikui pamačius verkiančią lėlę – jis paima ją ir sako „šita“. Tada jo klausiu „kada ji taip jaučiasi?“ Ir prasideda terapinis darbas. Vaikas dar sunkiai atsirenka, ką reiškia tam tikros sąvokos, bet jis žino kaip tai atrodo ir kokioje situacijoje buvo... Sako „gal ją brolis muša?..“

Vaikas dažnai renkasi lėles, kurių emocijos artimos jo išgyvenimams.

{smallpic:1}

Lėlių ir žaidimų terapija yra priimtina tokiame amžiuje.  Vaikai natūraliai yra linkę išreikšti save per žaidimą ir jau yra pakankamai subrendę savistabai, kad galėtų suvokti mūsų klausimus.  Viskas tampa daug paprasčiau – vaikas gali parodyti paėmęs dvi lėles kas įvyko arba papasakoti kada jis taip jaučiasi, kai rodoma į verkiančią ar piktą lėlę. Lėles galima ne vien stebėti, bet ir veikti (piešti, kurti, konstruoti). Galima jas rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus.

Lėlę atgaivina pats vaikas. Pradėjęs ja žaisti, vaikas perduoda savo mintis, suteikia norimus bruožus. Žaidimo veikla vaikui yra įprasta ir nesudaro ugdymo ar koregavimo situacijos įspūdžio.  Vaikui žaidžiant galima atpažinti buvusias situacijas ir kartu aptarti kaip galėjo pasielgti vienos ar kitos situacijos dalyvis. 

{smallpic:2}

Lėlių terapija naudojasi daugelis specialistų, dirbančių su vaikais: medikai, psichologai, spec.pedagogai, soc. darbuotojai, logopedai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, užimtumo terapeutai.  Vieniems tai būdas lengviau užmegzti kontaktą su nedrąsiu klientu/pacientu, kitiems motyvuoti veiklai, tretiems - tai būdas mankštinti plaštakos raumenis ir pan.

Tačiau lėlių rasime ir namuose. Kuo jos kitokios nei lėlių terapijos priemonės?

Jei kalbame apie vaikų emocijų raišką, tai tam būtinos įvairias emocijas atspindinčios lėlės. Žaislų parduotuvėje dar nenusipirksite verkiančios, piktos, liūdnos ar bijančios lėlės – priešingai – jos čia dažniausiai šypsosi. Todėl vaikui sunku identifikuotis su lėle, kuomet ji atspindi skirtingus išgyvenimus nei jis. Vaikams emocijų lėlės įdomios ir priimtinos visų pirma todėl, kad jos kitokios. O tai sužadina vaikų smalsumą.

Kodėl svarbu pasigaminti lėlę patiems?

Čia kyla retorinis klausimas – kiek laiko užsiimame vaikui įdomia veikla kartu su juo ir kaip dažnai mes, kaip tėvai kuriame kartu su vaiku? Juo labiau, kad bet koks kūrybinis procesas yra labai malonus vaikui – juk mažylis dirba kartu su jam brangiausiais žmonėmis. Vaikas gamindamas lėlę labiau susitapatina su ja. Vadinasi pasigaminta lėlė bus brangesnė ir artimesnė.

Taigi, lėlės paskatina netiesiogiai vaiką kalbėti, kaip jis jaučiasi pats. Rodydamas ir kalbėdamas apie tai, kaip lėlė jaučiasi jis dažniausiai kalbą apie tai, kaip jaučiasi jis pats.

{smallpic:4}

Ar viskas, ką vaikas sako yra tiesa?

Vaikai turi lakią vaizduotę. Todėl gali būti, kad žaidime atsiranda nebūtų citatų ar veiksmų. Kiekvieno vaiko žodžio nereikėtu priimti kaip nenuginčijamo fakto, tačiau jei jus neramina tam tikros pasikartojančios scenos – visada galite konsultuotis su specialistu.

Visai nesvarbu, kokį emocijų raiškos būdą siūlysite  savo vaikui. Svarbu, kad jo metu vaikas galėtų parodyti kaip  jis jaučiasi ir gauti pozityvius išgyvenimus pasirinktoje veikloje bei informaciją, ką galėtų daryti išgyvendamas skirtingus jausmus.