Šie mokslo metai kažkokie ypatingai keisti man.
Dar tik rugsėjo antra pusė, o man atrodo, kad jau porą mėnesių mokosi. Gal todėl, kad jau ir per susirinkimus "pralėkti" spėjau, ir pasirgti visi draugiškai vienas po kito sugebėjo, ir vėl grįžti į mokslus, ir vėl atgal.
Diena veja dieną, o tas nenuilstantis tempas vis tiek kažkur prieky mūsų. Dėlioji, planuoji, o per vieną akimirką viskas ima ir apsiverčia.
Sėdžiu vakar ramiai kirpykloje, mėgaujuosi savo ramybės "valanda" ir gaunu žinutę: "mūsų klasėje yra teigiamas kaupinys". Per sekundę pralėkė prieš akis visokiausios mintys: nuo pasimetimo iki šoko, nuo "kas dabar bus" iki "bus gerai". Nuotaika pasikeitė. Atsirado keistas suvokimas, kad tai kažkur šalia. Puoliau tikrinti e-sveikatą. Gabrielės ar ne? Tik ta mintis sukosi galvoje. Kol gavau atsakymą, praėjo ne viena valanda. Bet suvokus, kad ne jos kaupinys teigiamas, nerimas neatslūgo. Dar daugiau chaoso.
Gabrielė izoliacijoje. Tiksliau, visa klasė. Vadovėliai mokykloje. Vėl sąmyšis, kaip, kas ir kur. Įkvėpiu - iškvėpiu. Susitvarkysim. Bus gerai. Darbo reikalai vėl keliauja į antrą planą. Bet gyvenu mintim, kad "ai, vis tiek viskas bus gerai".
Šiandien ryte pramiegu. Bet ne Gabrielė. Ji savarankiškai pavalgo. Susitvarko ir randu ją jau sėdinčią prie kompiuterio. Tą minutę galiu tik pasidžiaugti jos savarankiškumu ir atsakomybės jausmu.
Kaip bus toliau, parodys laikas, o aš jau nustoju kažką planuoti. Nebe tie laikai, kai gali sau leisti dėliotis vizijas, kurios gali sugriūti per kelias minutes.
Sveikatos mums visiems ir greitesnio grįžimo į lengvabūdiškesnį gyvenimo ritmą!
floryte